Laimėta byla dėl negautos darbo užmokesčio dalies

Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga, gavusi informaciją apie tai, kad pareigūnams, profesinės sąjungos nariams, neišmokamas visas jiems priklausantis darbo užmokestis, inicijavo teisminius ginčus.

Profesinė sąjunga, siekdama apginti savo narių pažeistas teises, nuolat skelbė informaciją su raginimu nedelsti ir kreiptis į profesinės sąjungos teisininkus dėl kvalifikuotos teisinės pagalbos bei reikalingų dokumentų parengimo teisiminiam bylinėjimuisi. 2010 m. gegužės 26 d. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme įvyko pirmasis apeliacinės bylos nagrinėjimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant 70 proc. ribojimą, kurio metu pareiškėją atstovavo profesinės sąjungos teisininkė Neringa Adomaitienė bei advokatas dr. Saulius Juzukonis.


2010-06-07 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija paskelbė sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbo užmokesčiui taikytą priedų ir priemokų ribojimą. Teismas nustatė, kad negali būti tokios situacijos, jog pareigūnui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas neapmokamas teisingai. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pažeistą pareiškėjos teisę gauti visą darbo užmokestį teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai.Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėja atliko savo, kaip pareigūno pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Taigi būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą inter alia darbo, poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 1 p. , išplėstinė teisėjų kolegija atsakovo Vilniaus aps. VPK apeliacinį skundą nutarė atmesti ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, t.y. priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl LR Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatyto 70% priedų ir priemokų ribojimo taikymo.

Nutartis galutinė ir neskundžiama. Pridedama.

 

Administracinė byla Nr. A662-1735/2010
Procesinio sprendimo kategorija 1.4; 16.5
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 7 d.
Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Galinai Lavrinovič, 
dalyvaujant pareiškėjai J. K. ,
pareiškėjos atstovams advokatui Sauliui Juzukoniui ir N. A. ,
atsakovo atstovui Leandrui Pociui ir Aušrai Gecevičienei,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Večislavui Burneikai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. K. skundu bei patikslintu skundu (b. l. 2-5, 60-61) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) priteisti jos darbo užmokesčio nepriemoką – 1 689,51 Lt. Paaiškino, kad prašomą priteisti sumą sudaro 617,64 Lt, kuriuos prašyta priteisti 2008 m. gegužės 28 d. teismui pateiktame skunde, tačiau dėl įsivėlusios klaidos buvo nurodyta 614,64 Lt suma, bei 1 071,87 Lt, susidariusius dėl to, kad atsakovas po skundo teismui padavimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ribojo jos gaunamą darbo užmokestį. Pareiškėja paaiškino, kad ji dirbo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vade. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodamas priedus bei priemokas atsakovas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl atsakovo sprendimai, priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis įstatymo nuostatomis, pareiškėjos manymu, pripažintini neteisėtais.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 17-18, 66-67) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog minėto įstatymo VI skyrius, reglamentuojantis darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą. Pabrėžė, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį veikė taip, kaip privalėjo pagal įstatymus. Pažymėjo, kad 2007 m. spalio 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies papildymas, kuriame nurodyta, kad į priedų bei priemokų sumą nebeįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai – priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą bei pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 20-21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 5 dalį ir priėjo prie išvados, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį, pagrįstai taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias priedų ir priemokų dydžius. Pabrėžė, kad kol nustatyta tvarka nebus pripažinta, jog Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 5 dalies nuostata, numatanti, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai – šios įstatymo nuostatos laikytinos teisėtomis ir jas valstybės institucijos privalo vykdyti mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu skundą patenkino ir pareiškėjai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė 1 689,51 Lt.
Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX 856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 ir 5 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir pažymėjo, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo principams. Nustatė, kad prašomas atlyginti periodas neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.).

III.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 84-86) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį ir pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pabrėžia, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Atsakovas pabrėžia, kad apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl Institucijos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Mano, kad pareiškėjos negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai. Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009. Prieina prie išvados, kad šioje byloje atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90-91) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad vertinant pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumą, buvo būtina išsiaiškinti pareiškėjos dirbto darbo pobūdį, pareigas, darbo ir poilsio režimą, tačiau J. K. tokios informacijos teismui nepateikė. Pažymi, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl prieina prie išvados, jog Institucija pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį.
Pareiškėja J. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93-94) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir pažymi, kad sprendimas neišmokėti viso priklausančio darbo užmokesčio nelaikytinas įvykdytu – teismo tvarka gali būti įsiterpta ir ištaisyta darbdavio klaida, padaryta taikant antikonstitucinę įstatymo nuostatą. Prieina prie išvados, kad nėra jokių teisinių kliūčių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Teigia, kad jei pareiškėjas nurodo netinkamus atsakovus, tačiau skunde aiškiai suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas, teismas sprendžia dėl atsakovų pakeitimo. Mano, kad šiuo atveju valstybės funkciją vykdė atsakovas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2006–2008 metus, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Pastarojoje įstatymo nuostatoje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojui mokamų priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Ši nuostata buvo įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris, vadovaujantis to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, statutiniams valstybės tarnautojams (taip pat ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnams) buvo (ir yra) taikomas be išlygų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Valstybės tarnybos įstatyme egzistavo taip vadinamoji legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas). Legislatyvinė omisija reiškia, kad tiriamame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Nors galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėtos legislatyvinės omisijos buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją (inter alia jos 48 straipsnį) negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui (nagrinėjamu atveju – pareigūnui), kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir inter alia konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime priminė, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, jog jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, taigi ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į pareiškėjos reikalavimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pagal kurį priemokų už faktiškai atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, taip pat atliekant papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę (viršvalandinis darbas) dydis nėra ribojamas (Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 d., Valstybės tarnybos įstatymo 261 str.), teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Pareiškėja to reikalauja, bet tai nėra iki šiol padaryta, todėl pažeista pareiškėjos teisė šiuo atveju turi būti ginama teismui priimant sprendimą priteisti ją. Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinas bendrasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).
Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329, ir kt.), aukščiau paminėti argumentai ir aplinkybės lemia, kad ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą), kreipėsi nepažeisdama terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Taigi ta aplinkybė, kad mokant pareiškėjai darbo užmokestį, Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodyta apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neužkerta kelio pareiškėjai reikalauti, kad už atliktą darbą jai būtų teisingai atlyginta, o teismui, nustačius šios teisės pažeidimą, ginti ją, įveikiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo  trūkumus ad hoc bei tokiu būdu neleidžiant, kad būtų galutinai įvykdyti tie sprendimai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytini dar neįvykdytais.
Kaip matyti iš byloje esančių suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 28–33, 62–65), dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, ginčo laikotarpiu pareiškėjai nebuvo išmokėta 1 689,51 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Šiuose dokumentuose pareiškėjai apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtuose ir patvirtintuose suvestiniuose atsiskaitymo lapeliuose pateikta informacija. Trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad turėjo būti surinkti duomenys apie pareigūno darbo pobūdį, pareigas, kurias jis turėjo atlikti, darbo ir poilsio režimą, yra abstraktūs ir nekonkretūs bei nesukelia abejonių dėl atsakovo pateiktų duomenų teisingumo. Taigi yra pagrindas priteisti pareiškėjos reikalaujamą sumą – 1 689,51 Lt.

V.

Pareiškėja šioje administracinėje byloje pateikė reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo – teisingo apmokėjimo už atliktą darbą. Atsakovo teigimu, šiam reikalavimui turėtų būti taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už padarytą žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir nuosekliai savo praktikoje laikosi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329, ir kt.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas administracinių teismų kompetencijai priskiria bylų dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, nagrinėjimą. To paties įstatymo 2 straipsnio 19 dalis tarnybinius ginčus apibrėžia kaip valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčus su administracija, susijusius su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalis pareigūno statusą apibrėžia kaip pareigūno teisinę padėtį, kuri, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apima pareigūno teises, pareigas ir atsakomybę, taip pat teises, susijusias su darbo užmokesčiu ir kitomis socialinėmis garantijomis. Pastebėtina, jog tai, kad policijos pareigūno statusas inter alia apima teises, susijusias su darbo užmokesčiu, socialinėmis ir kitomis garantijomis, expressis verbis įtvirtina Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis. Apskritai valstybės tarnautojų apmokėjimą už darbą nustato tarnybos teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai, tokio apmokėjimo pagrindu yra būtent tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojo ir jo darbdavio egzistavimas, tarnautojams pavestų pareigų ir funkcijų atlikimas, o atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, būtent Valstybės tarnybos įstatyme turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.
Be to, civilinė atsakomybė kaip prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl to, kad skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartį arba padaroma žala, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 1, 3, 4 d.). Akivaizdu, kad tarp valstybės tarnautojo ir jo darbdavio nėra civilinio teisinio pobūdžio sutartinių teisinių santykių, todėl sutartinės civilinės atsakomybės santykiai tarp jų negalimi. Deliktinė civilinė atsakomybė šiuo atveju taip pat neatsiranda, nes valstybės tarnautoją ir darbdavį sieja specifiniai tarnybos teisiniai santykiai, kurie pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai. Pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį (teisingai atlyginti už darbą) ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Būtent iš šio teisinio santykio, jo pagrindu egzistuojančių abipusių teisių ir pareigų, o ne iš žalos padarymo fakto, kaip deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir kyla pareiškėjos reikalavimai.  
Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc.

VI.

Savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantas, be kita ko, grindžia aplinkybe, jog nagrinėjamu atveju atsakovu byloje turėjo būti laikoma Lietuvos valstybė.
Šiuo klausimu pirmiausia būtina pabrėžti, jog atsakovo tinkamumas tiesiogiai siejamas su tais teisiniais santykiais, kurių pagrindu yra pareikštas reikalavimas. Kaip jau buvo minėta, ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Pareiškėjos teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių.
Minėta, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėja atliko savo kaip pareigūno pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Taigi būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą inter alia darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.
Vidaus tarnybos sistema – Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 2 d.). Vidaus reikalų statutinė įstaiga  – valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 3 d.). To paties straipsnio 4 dalyje vidaus tarnybos sistemos pareigūnas yra apibrėžiamas kaip statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims, o šie pareigūnai sudaro vidaus reikalų statutinių įstaigų personalą (Vidaus tarnybos statuto 5 str. 1 d.).
Iš paminėtų įstatymo nuostatų matyti, jog tarnybos santykiuose egzistuoja tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp pareigūno ir vidaus tarnybos statutinės įstaigos, kurioje pareigūnas tarnauja. Šį ryšį detalizuoja vidaus tarnybą reguliuojančių teisės aktų nuostatos, iš kurių matyti, jog minėtų įstaigų vadovai (jų įgalioti asmenys), atstovaujantys vidaus tarnybos statutinėms įstaigoms bei jų vardu priimantys sprendimus, inter alia priima asmenis į vidaus tarnybą (Vidaus tarnybos statuto 10 str. 1 d.), organizuoja jų darbą (pvz., Vidaus tarnybos statuto 16, 27–31 str.), priima sprendimus dėl tarnybos santykių pasibaigimo (nutraukimo) (Vidaus tarnybos statuto 53 str. 2 d.). Pareigūnai privalo paklusti atitinkamoje įstaigoje nustatytai darbo tvarkai. Būtent atitinkamos vidaus tarnybos statutinės įstaigos betarpiškai išmoka jų tarnautojams darbo užmokestį ir yra tiesiogiai atsakingos, kad tai būtų daroma laiku ir teisingai. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje valstybės tarnautojų darbdaviu expressis verbis yra nurodyta būtent valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga.
Atsižvelgiant į paminėtą konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbdavio funkcijas visa apimtimi realiai įgyvendino būtent vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje ji tarnavo. Todėl, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Paminėtina ir tai, jog patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329).
Pažymėtina, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756–1285/2009 išdėstytais išaiškinimais šioje byloje vadovautis negalima. Minėta nutartis buvo priimta sprendžiant klausimą dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Savo ruožtu teisėjas yra teisminės valdžios dalis, Lietuvos Respublikos vardu vykdantis teisingumą (Konstitucijos 5 str. 1 d., 109 str. 1 d.). Vykdydami teisingumą teisėjai yra nepriklausomi (Konstitucijos 109 str. 2 d.), inter alia nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų (Teismų įstatymo 3 str. 3 d.). Konstitucijoje įtvirtinta specifinė teismo funkcija, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas lemia ir ypatingą teisėjo, kaip teisminės valdžios dalies, teisinį statusą. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikytinas teisėjams. Taigi teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja.
Šiuo aspektu taip pat pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje pateikiamas teisės aiškinimas atitinka ilgametę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su statutiniams valstybės tarnautojams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15–406/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329).

VII.

Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, jos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tenkintinas visa apimtimi.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo  140 straipsnio 1 dalies 1  punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                        Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius