Mokslininkai pademonstravo kaip vaizduotė apgauna mūsų pačių pojūčius

kur-eitiJei kurį laiką dirbtumėte viename poste gamykloje, kurios kampe sėdėtų vis tą pačią dainą niūniuojantis sargas, net ir namie išgirdę pažįstamą melodiją manytumėte, kad ji sklinda iš tos pačios krypties. Tikriausiai, greitai susigaudytumėte, tačiau pirminis pojūtis būtų apgaulingas. Mokslininkai sako, kad tai – pilvakalbio iliuzija, kuri dar kartą įrodo, kad mūsų realybės suvokimas toli gražu nėra objektyvus.
 Jei jūsų žadintuvas kasnakt padedamas į tą pačią lovos pusę, kada nors specialiai jį padėkite kitoje. Pabudę tikriausiai sieksite įprasto taško, kuriame žadintuvo nebus. Jūsų klausos sistema gali padėti atskirti, iš kurios pusės sklinda garsas, tačiau jums vis tiek atrodys, kad daugybę kartų girdėtas signalas pasigirdo iš įprastos vietos. Kitaip tariant, senosios žadintuvo vietos sieksite ne tik todėl, kad taip esate įpratęs, bet ir todėl, kad jums iš tiesų atrodys, kad garsas sklinda iš ten.  Tai – pilvakalbio iliuzija.

 Pilvakalbis lėlininkas ant kelių pasisodinęs kokį nors personažą mikliai į jo lūpas įterpia savo žodžius. Mes puikiai suvokiame, kad medinė lėlė nekalba – garsus tikrai skleidžia šalia sėdintis žmogus. Tačiau atrodo, kad jie tikrai sklinda iš lėlės lūpų. Žmogaus smegenys yra nuolat bombarduojamos skirtingų signalų. Juos reikia sugaudyti ir interpretuoti. Kartais jie persipina, kartais net paprastam reiškiniui suvokti reikia kelių skirtingų derančių signalų. O kartais smegenys tiesiog nuleidžia rankas ir pasirenka lengviausią kelią – pažįstamą situaciją interpretuoja pagal prisiminimus.

 Kalifornijos technologijų instituto mokslininkai pakvietė keletą žmonių sudalyvauti paprastame eksperimente. Už didelės uždangos buvo paslėpti trys garsiakalbiai. Mokslininkai per vieną iš jų grojo vadinamąjį baltąjį triukšmą – šnypštimą, girdimą, kuomet radijo aparatas nesuranda jokio signalo. Eksperimento dalyviai buvo paprašyti įsivaizduoti apskritimą uždangos kampe, vos tik jie išgirsta minėtą šnypštimą. Vėliau mokslininkai per garsiakalbius leido skirtingus garsus ir prašė tyrimo dalyvių atsakyti, maždaug iš kurios vietos jie sklinda. Žmonės atsakinėjo gana tiksliai – kraipydami galvą jie greitai suvokdavo, iš kur apytiksliai sklinda garsas. Tačiau vos tik išgirdę pažįstamą šnypštimą jie rodydavo pirštu į tą vietą, kur anksčiau įsivaizdavo apskritimą.

 Šie rezultatai labai įdomūs, nes tyrimo dalyviai nežinojo, kur išdėstyti garsiakalbiai ir koks fenomenas tiriamas. Jiems tikrai atrodydavo, kad šnypštimas sklinda iš to kampo, į kurį jie prieš tai žiūrėjo įsivaizduodami apskritimą. Mokslininkai teigia, kad tai įrodo, jog įsivaizduojami stimulai smegenis veikia taip pat, kaip ir tikri, sukeldami pilvakalbio iliuziją. Įdomu ir tai, kad mokslininkai mano, jog šie rezultatai gali pasitarnauti praktiškai. Pavyzdžiui, geresnis pilvakalbio iliuzijos suvokimas gali padėti suderinti iš vėžių išmuštus insultą patyrusių žmonių pojūčius ir aplinkos suvokimą.

delfi.lt
2018-05-02

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/mokslininkai-pademonstravo-kaip-vaizduote-apgauna-musu-paciu-pojucius.d?id=77862131