Visą pasaulį apskriejusi D. Trumpo kalba slepia bauginančią žinią

donaldas-trumpasNaujo prezidento inauguracija paprastai siejama su pusiausvyra tarp pagarbos laiko patikrintoms valstybėje nusistovėjusioms vertybėms ir pažado įgyvendinti naujus šalies gerovės link vedančius sumanymus.




 Įprasta, kad asmuo, pirmą kartą kreipdamasis į piliečius kaip oficialus jų prezidentas, stengiasi įkvėpti šalį permainoms ir apibrėžti būsimus prioritetus, rašo „Time“ apžvalgininkas Davidas Von Drehle.  Vis dėlto Donaldas Johnas Trumpas, 45-asis prisaikdintasis Jungtinių Valstijų prezidentas, sakydamas inauguracinę kalbą ir žadėdamas naujoves leido sau daugiau nei bet kuris ankstesnis šalies vadovas per daugiau nei šimtą pastarųjų metų.

D. Trumpo žinutės negalima prilyginti Johno F. Kennedy pranešimui apie naujos kartos perimtą deglą arba Ronaldo Reagano konstatavimui, kad vyriausybė patiria problemų. Tai nebuvo net į mūsų dienas perkelta išpuolio prieš Andrew Jacksono įvardytą Vašingtoną apėmusią korupciją ir kompetencijos stygių versija. Per 16 minučių trukusią inauguracinę kalbą, prisodrintą tiesmukų, priešiškumą kurstančių tezių, D. Trumpas nušvietė tokią Jungtinių Valstijų perspektyvą ir vietą pasaulyje, kuriai vargu ar pritartų bet kuris jo pirmtakas, stojęs prie valstybės vairo nuo pat Theodore‘o Roosevelto ir dar senesnių laikų.

Galima spėti, kad šis D. Trumpo kreipimasis į amerikiečius įeis į istoriją kaip labiausiai arogancija paženklinta, tūžminga ar galbūt labiausiai klaidinanti inauguracinė kalba. Iš karto po prisaikdinimo D. Trumpas paskelbė apie kardinalias permainas užsienio politikoje, daugiau nei 70 metų lėmusioje Jungtinių Valstijų vaidmenį tarp pasaulio valstybių. Kalbėdamas apie permainas D. Trumpas paniekino daugelio į inauguracijos ceremoniją prie vakarinio Kapitolijaus fasado susirinkusių politikų veiklos principus ir strategijas. Pirmasis šio grandiozinėmis statybomis pagarsėjusio verslininko žingsnis prezidento poste prilygo visa griaunančiam smūgiui.

 Nors Mike‘o Pence‘o, kaip kandidato į viceprezidento postą, taip pat Kabineto narių pasirinkimas nežadėjo jokio akibrokšto, pirmoji prezidento D. Trumpo pasauliui pasiųsta žinutė buvo tikras radikalios ir populistinės retorikos pavyzdys. Per 16 minučių trukusią inauguracinę kalbą, prisodrintą tiesmukų, priešiškumą kurstančių tezių, D. Trumpas nušvietė tokią Jungtinių Valstijų perspektyvą ir vietą pasaulyje, kuriai vargu ar pritartų bet kuris jo pirmtakas, stojęs prie valstybės vairo nuo pat Theodore‘o Roosevelto ir dar senesnių laikų. Jei naujasis prezidentas iš tiesų ketina įgyvendinti tai, ką žada (dėl ko juk galia ir suabejoti), iš Vašingtono netrukus pasijus dar daugiau pagiežos, o pasauliui teks nusiteikti dideliems ir visiškai neprognozuojamiems pokyčiams.

 Iš Jungtinių Valstijų galybės, pasak D. Trumpo, teliko miražas. Užsienio įvykiai, anot jo, užgožia vidines šalies problemas. O juk į sąjungininkų ir prekybos partnerių sėkmę, jo manymu, Jungtinės Valstijos turėtų žvelgti su įtarumu, o ne pasididžiavimu, nes antagonistiniame nūdienos pasaulyje tėra dvi išeitys – laimėti arba pralaimėti. „Daugelį dešimtmečių Jungtinės Valstijos savo pramonės sąskaita prisidėjo prie užsienio pramonės klestėjimo. Mes rėmėme kitų šalių kariuomenes apgailėtinai menkindami savo pačių karinių pajėgų gretas. Gynėme kitų valstybių sienas atsisakydami ginti savąsias ir leidome milijonines sumas užsienyje, nors Jungtinių Valstijų infrastruktūra buvo pasmerkta griūčiai ir žlugimui“, – sakė D. Trumpas.  „Užtikrinome kitų šalių klestėjimą, stebėdami, kaip gimtosios šalies gerovė, galybė ir tvirtybė tolsta už horizonto, – konstatavo D. Trumpas. – Nuo pat šios dienos mūsų šalyje įsigalės nauja vizija. Nuo pat šios dienos laikysimės devizo „Pirmiausia – Amerika!“. Nukrypdamas nuo pasiruoštos kalbos, šūkį „Pirmiausia – Amerika!“ D. Trumpas keliskart pakartojo.

 Šie žodžiai reiškė nepasitikėjimą ištisomis Jungtinių Valstijų lyderių kartomis. Jų sąsaja su istoriniais įvykiais pakankamai akivaizdi. 1940–1941 metais Jungtinėse Valstijose kilo judėjimas, kurio iniciatoriai agitavo nutraukti Jungtinių Valstijų pagalbą su Adolfu Hitleriu kovojančiai Didžiajai Britanijai. Tiek respublikonai, tiek demokratai buvo įsitikinę, kad šūkis „Pirmiausia – Amerika!“ – tai devizas, kuriuo buvo vadovaujamasi nepaisant pasaulį ištikusios tragedijos ir galios perėjimo į tironų rankas. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos visiškai prisiėmė demokratinių vertybių sergėtojos vaidmenį: gynė sąjungininkus ir skleidė gerovės idėjas. Apie Jungtinių Valstijų prezidentą buvo priimta kalbėti ne vien kaip apie šalies vadovą, bet ir kaip apie laisvojo pasaulio lyderį. Tačiau D. Trumpas nė akimirką neleidžia pamanyti, kad laisvojo pasaulio lyderio priedermės jam priimtinos. Marmuro, vėliavų ir Jungtinių Valstijų didybės simbolių fone senasis lozungas prikeliamas naujam gyvenimui. Ir tai padaro ne koks nors protestuojantis išsišokėlis, o atsakingą postą užimantis asmuo, matantis Jungtines Valstijas kaip suluošintą auką. Galbūt jau pradedamos derybos? Galbūt susitaręs dėl naujų kelių prekybos sutarčių sąlygų ir išsireikalavęs iš NATO narių deramo indėlio D. Trumpas pasakys, kad Jungtinių Valstijų diktuojama pasaulio tvarka visiškai atkurta ir kaip niekad tvirta? Jo nuoširdumas, kaip visada, kelia abejonių. Juk inauguraciją stebinčių ankstesnių šalies prezidentų ir Kongreso narių akivaizdoje D. Trumpas nepasidrovėjo tarti keleto juos įžeidžiančių žodžių.

Pernelyg ilgai nedidelė išrinktųjų grupelė pelnėsi iš vyriausybės privilegijų, nors visą kainą teko mokėti žmonėms. Vašingtonas klestėjo, bet žmonės jokios gerovės nematė. Politikai tarpo, bet darbo vietų mažėjo, gamyklos buvo uždaromos, – kalbėjo D. Trumpas. – Valdantieji rūpinosi savo pačių, bet ne šalies piliečių saugumu.“   Sprendžiant iš D. Trumpo žodžių, Jungtinėse Valstijos egzistavo dvi opozicinės grupės – „mes“ ir „jie“. „Jų pergalės netapo jūsų pergalėmis, – tęsė jis. – Jų laimėjimai netapo jūsų laimėjimais. Jiems triumfuojant mūsų šalies sostinėje, visiškai nebuvo kuo džiaugtis nepriteklių slegiamoms visoje šalyje gyvenančioms šeimoms.“ Neilgai trukus su tais pačiais engėjais išvadintais politikais D. Trumpas sėdėjo prie šventinių pietų iškilmingoje Jungtinių Valstijų Kapitolijaus salėje.

Atsakydamas į vieną iš tostų, jis jau prabilo Vašingtonui priimtina kalba: „Nesvarbu, ar esi respublikonas, ar demokratas, mums pavyks susitarti.“ Prezidento prisaikdinimas laikomas galiojančiu ir tada, kai priesaika duodama gerokai kuklesnėje, net privačioje aplinkoje. Štai 1923-ųjų metų vasarą vidurį nakties buvo netikėtai pažadintas Jungtinių Valstijų viceprezidentas Calvinas Coolidge‘as. Jis nakvojo paprastame šeimai priklausančiame name Vermonto valstijoje. Sprendžiant iš D. Trumpo žodžių, Jungtinėse Valstijos egzistavo dvi opozicinės grupės – „mes“ ir „jie“. „Jų pergalės netapo jūsų pergalėmis, – tęsė jis. – Jų laimėjimai netapo jūsų laimėjimais. Jiems triumfuojant mūsų šalies sostinėje, visiškai nebuvo kuo džiaugtis nepriteklių slegiamoms visoje šalyje gyvenančioms šeimoms.“ Pasirodo, ką tik buvo gauta telegrama, informuojanti apie tuometinio šalies prezidento Warreno Hardingo mirtį. Ilgai negaištant, priešaušrio tamsoje, vadovaujant notaro pareigas ėjusiam tėvui, keturių liudininkų akivaizdoje viceprezidentas C. Coolidge‘as davė prezidento priesaiką. „Priesaiką daviau žibalinės lempos apšviestoje svetainėje“, – prisimena C. Coolidge‘as savo memuaruose.

 Viskas, išskyrus pačią priesaiką, yra simboliška. Pompastiška ceremonija šalia Kapitolijaus kupolo ir simboliniai pusryčiai Baltuosiuose rūmuose tėra savotiškas valdžios perdavimą įteisinančio akto apipavidalinimas. Simboliniai ritualai, beje, nėra betiksliai. Tas tikslas – sutaikyti susipriešinusią visuomenę. Inauguracija turi priminti, kad rinkimų kova yra ne karas, o dviejų komandų varžybos. Jei kartkartėmis priešininkai ir įsiaudrina, nuaidėjus švilpukui visi vėl turi susiburti ir vieningu balsu kreiptis į pasaulį.   Dėl šios priežasties Barackas Obama susitiko su D. Trumpu ir jo žmona Melania puodeliui rytinės kavos prieš vykdami į Kapitolijų. Dėl šios priežasties ankstesnieji Jungtinių Valstijų prezidentai, nesvarbu, kuriai politinei partijai atstovautų, atvyko į Vašingtoną dalyvauti inauguracijos ceremonijoje.

delfi.lt
2017-01-23

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/world/visa-pasauli-apskriejusi-d-trumpo-kalba-slepia-bauginancia-zinia.d?id=73523864