VSAT pareigūnas R. Burba: šiai profesijai reikia pašaukimo

R.BurbaRemigijus Burba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT) dirba jau du dešimtmečius. Tarnybą pradėjęs pasieniečiu, jis palaipsniui pakilo iki specialisto pareigų Lavoriškių užkardoje, o paskutiniuosius ketverius metus dirba Vilniaus rinktinės Gintaro Žagunio užkardos vado pavaduotoju. Su juo susitikome pakalbėti apie jo profesiją, VSAT reorganizaciją ir, žinoma, profesinių sąjungų svarbą.




„Į VSAT neseniai atėję pareigūnai galimai kitaip vertina situaciją. Jie mato problemų, be to, papildomos įtampos įneša ir įgyvendinama reorganizacija. Vis dėlto aš VSAT tarnavau 20 metų, mačiau, kaip augome, kiek daug pasiekta. Ne viskas yra taip, kaip norėtume, bet tvirtai galiu pasakyti, kad per šį laiką toli nuėjome“, – pažymi R. Burba.

***

LTPF: Kaip tapote pasienio pareigūnu? Kuo patraukė ši profesija?

R.B.: Esu kilęs iš Dzūkijos, Alytaus. Gyvenimas taip susiklostė, kad atlikau būtinąją karo tarnybą Vilniuje ir, ją atlikus, vienas giminaičių, tuomet dirbęs užkardos vado pavaduotoju, paskatino tapti pasieniečiu ir neiššvaistyti per karo tarnybą išmoktų dalykų.

Vis dėlto kelias link to prasidėjo anksčiau. Mažai pažįstu vaikų, kuriems nebūtų patrauklus kario gyvenimas, tad ir man, būnant mažam, daug žaidimų sukosi aplink kariškus dalykus. Augant palaipsniui atsirado ir kilnesnis noras užtikrinti valstybės saugumą.

Suprantate, man patriotiškumas įskiepytas dar vaikystėje – ypač senelių. Tokios vertybės kaip saugumas man nuo mažens suprantamos ir nesvetimos. Mano giminaičiai patyrė sovietines represijas. Seneliai buvo ištremti, mano mama gimė Sibire. Taip pat gerai pamenu vaikystėje skambėjusias močiutės dainuojamas liaudies dainas – tiek sutartines, tiek partizaniškas. Kadangi seneliai bendravo su partizanais ir senelis netgi buvo draugais su Vaclovu Voveriu-Žaibu, augau su pasakojimais apie partizanus ir pats daug skaitydavau apie tremtį, partizaninį karą. Visa tai prisidėjo pasirenkant pasienio pareigūno profesiją.

LTPF: Kokias savybės svarbios geram pasienio pareigūnui?

R.B.: Ypač svarbu disciplina, atsakingumas, pareigingumas ir drąsa. Taip pat gebėjimas žaibiškai priimti sprendimus. Ypač – pirminėje grandyje dirbantiems pasieniečiams, atliekantiems stebėjimo funkciją. Sprendimai turi būti greiti, teisėti ir pasverti, nes kitaip tai gali turėti tragiškų pasekmių.

Žinoma, reikalingos savybės bei įgūdžiai priklauso ir nuo užimamų pareigų. Pavyzdžiui, kadangi pastaruosius ketverius metus dirbau vadovaujamoje pozicijoje, daug dėmesio skyriau bendravimui su pavaldiniais, kolegomis, kad išmokčiau geriau juos suprasti, sugebėčiau motyvuoti, kitaip tariant – lyderystei ugdyti. Čia man daug padėjo ne tik magistrantūroje studijuojamos viešojo administravimo studijos, bet ir anksčiau socialinio darbo bakalauro studijose įgytos žinios.

LTPF: Šiuo metu VSAT įgyvendinama reorganizacija – kaip situaciją mato patys pareigūnai? Pavyzdžiui, dėl įvykdytos Policijos reformos tarnybą paliko daug policijos pareigūnų ir gerokai išaugo krūvis likusiems, pakilo nusikalstamumas. Ar susiduriate su panašiomis problemomis?

R.B.: Vyksta trečiasis reorganizacijos etapas ir VSAT mažinamas pareigybių (ypač vadovaujančių) skaičius. Nori nenori darbo krūvis likusiems pareigūnams išaugs; klausimas – kaip bus su atlyginimais? Vis tik kol kas sunku ką nors tikresnio pasakyti. Dabar apjungiamos užkardos, mažėja kontroliuojančių pirminę grandį pareigūnų ir, matyt, tai atsilieps bendrai darbo kokybei. Matau dar vieną problemą – mažėja karjeros galimybių, kas demotyvuos ambicingus ir perspektyvius pareigūnus. Prastas yra tas karys, kuris nenori būti generolu, o vadovų pozicijų mažėja. Nenustebčiau, jei dalis pasienio pareigūnų pereitų į policiją, kur daugiau galimybių pakilti.

LTPF: Esate profesinės sąjungos narys – kodėl naudinga jai priklausyti?

R. B.: Didžiausias privalumas yra tas, kad gali į viešumą iškelti problemas ir būti geriau girdimas. Paprasta – su profesinės sąjungos užnugariu sprendimų priėmėjams išsakoma darbuotojų pozicija turi didesnį svorį. Vienas lauke – ne karys. Kai esame vieningi, kai daug pareigūnų kelia problemą ir reikalauja ją spręsti, mūsų klauso kitaip. Kai yra pareigūnus vienijanti organizacija, sprendimų priėmėjai įpareigojami kalbėtis ir nenumoti ranka į mūsų keliamas bėdas.

LTPF: Kokie yra profesinių sąjungų santykiai su VSAT vadovais ir kaip vertintumėte socialinį dialogą? Kiek žinau, pasienio pareigūnai yra pasirašę palyginti gerą kolektyvinę sutartį.

R. B.: Mūsų profesinės sąjungos santykiai su VSAT yra geri. Dialogas vyksta ir daug problemų sugebame išspręsti profsąjungos lyderiams tiesiog pasikalbėjus su sprendimų priėmėjais. Nereikia kreiptis į teismą, sprendimai nėra vilkinami (kaip, pavyzdžiui, nutinka su policija, kur problemos sprendžiamos gerokai sunkiau). Mums pavyksta tokių blogybių išvengti. Nėra taip, kad darbdaviai užsispirtų, kaip pasitaiko kitur, ir ignoruotų bet kokius darbuotojų argumentus. VSAT lygioje vietoje nekyla problemų. Sakyčiau, kad čia veikia protingumo kriterijus. Nežinau, kodėl kitur dėl paprastų dalykų kyla konfliktai.

LTPF: Pabaigai – ką patartumėte jaunuoliams, svarstantiems tapti pasienio pareigūnais?

R.B.: Jei viduje nesi pareigūnas, o širdimi – patriotas, nereikia lįsti į šitą galerą. Darbas nėra lengvas, už jį nėra taip atlyginama, kaip turėtų, tad be liepsnelės širdyje bus sunku. Apskritai būti pareigūnu reikia pašaukimo – į VSAT, policiją ar PAGD žmonės ne dėl atlyginimo eina. Vis tik, bijau, kad nauji tarnybą pradedantys pareigūnai mažiau patriotiški – galbūt jie nežino ar yra primiršę svarbias istorines pamokas. Čia reikia idealistų.

LTPF informacija
2018-11-20