J. Kupstienė: vienas skaudulių – neeiliniai pareigūnų vertinimai

jovita.kupstieneJovita Kupstienė profesinei sąjungai vadovauja jau daugiau nei penkerius metus. Ji prisimena, kad dar ne taip seniai vadovai apskritai nesiteikdavo kalbėtis, derėtis dėl tam tikrų klausimų. Nors šie laikai jau praėjo, iki tikro socialinio dialogo toli.
 
LTPF: Jūsų vadovaujama profesinė sąjunga neseniai sustiprėjo, tiesa?

J.K.: Ilgai koncentravomės tik į Akmenės rajoną, tačiau nusprendėme žvelgti plačiau ir neseniai pakeitėme įstatus. Dabar galime priimti narius iš kitų vietovių ir vienijame pareigūnus iš Akmenės, Mažeikių ir Telšių.

LTPF: Kaip vertinate, kokios problemos šiuo metu aktualiausios policijos pareigūnams?

J.K.: Išskirčiau vertinimų sistemą. Ypač – neeilinius vertininimus. Pareigūnai nusivylę. Neatrodo, kad iki vertinimo komisijos posėdžio tai vyktų skaidriai, nešališkai – veikiau pagal principą „myliu-nemyliu“. Nors paties vertinimo kriterijai nustatyti, o komisijoje dalyvauja ir profsąjungos atstovai, kuriuos pareigūnus vertinti per neeilinius vertinimus, parenka tiesioginiai vadovai. Pagal ką – nežinia.

Kas vyksta su vertinimo sistema, kenkia ir pareigūnams, ir pačiai sistemai. Nelieka sveikos konkurencijos, tad krenta motyvacija, ypač jaunesniems pareigūnams. Kai kurie tiesiai šviesiai sako: „ar dirbsiu, ar nedirbsiu, gerai tarnausiu ar tik šiaip sau – vis tiek gausiu tokią pačią algą kaip ir kiti“.

Tiesa, yra teigiamų pokyčių. Džiaugiuosi, kad kuo daugiau vyksta vertinimų, tuo geriau su kitais komisijos nariais sutariame dėl konkrečių vertinimo kriterijų. Svarbu, kad tai nebūtų formalumas ir nevyktų pagal principą „nes taip reikia įvertinti“. Bent jau mūsų apskrityje komisija dar iki vertinimo posėdžio renkasi ne kartą, kad įsigilintume į pateiktas išvadas dėl vertinamųjų, susipažintume su kriterijais ir pan. Tikimės, kad ateityje vertinimai padės, o ne iškreips motyvacinę sistemą.

Pastebime tendenciją, kad, vertindami darbuotojus, kai kurie vadovai su jais nepasikalba, neišaiškina, ko darbuotojui trūksta iki „gero“ ar „labai gero“ įvertinimo. Tiesiog trūksta vidinės komunikacijos, geresnio dialogo. Tokie nuogąstavimai dažnai išgirstami ir komisijoje. Kita vertus, pareigūnai nori būti įvertinti tik „labai gerai“, „gerai“ jų netenkina, nors tai taip pat yra teigiamas vertinimas.

LTPF: Pastaraisiais metais daug sąmyšio sukėlė stumta Policijos reforma. Kaip ją vertinate Jūs?

J.K.: Policijos reforma privedė prie to, kad žmonės negalvotų. Kas nutiks ateityje, kelia nerimą. Dažnai pasikalbame su kolegomis, kiek laiko truks, kol tas žemiausias veiklos skyriaus pareigūnas, kitaip tariant, paprastas tyrėjas, vykdantis užduotis, bet nepriimantis sprendimų, regresuos. Taip pat nerimaujame dėl jaunų pareigūnų, kurie kai kurių dalykų nepabandys ir negalės ištirti bylų „nuo-iki“, o tik vykdys suformuluotas užduotis. Kiek jie išlaikys motyvaciją savarankiškai tobulėti, domėtis?


LTPF: Ar pareigūnai dažnai susiduria su bėdomis ir kreipiasi pagalbos?

J.K.: Nors problemų netrūksta ir pareigūnams išties dažnai prireikia profesinės sąjungos pagalbos, ypač teisininko paslaugų, jie vis dar nerimauja, kad tai prives prie papildomų nemalonumų su valdžia. Raginame pareigūnus nebijoti, neslėpti problemų, tačiau visko nutinka, ypač mažuose komisariatuose. Pasitaiko atvejų, kai po problemų išsakymo vadovai pareigūnui replikuoja dėl skundimosi ir pan. Čia reikia pasidžiaugti jaunaisiais pareigūnais – jie drąsesni ir nebijo išreikšti savo nuomonės, pateikti pastabų dėl tarnybos organizavimo.

LTPF: Lietuvoje dažnai minima problema – silpnas socialinis dialogas. Kokia Jūsų patirtis?

J.K.: Socialinis dialogas vyksta, tačiau tai – daugiau formalumas. Norėtųsi daugiau nuoširdumo iš vadovybės. Konsultacijos mažareikšmės. Nustatyta, kad jos turi būti, ir vyksta, bet koks jų turinys – jau kitas klausimas. Įsiterpti galime, bet kažką pakeisti iš esmės sunku.

Vis dėlto būtina pabrėžti, kad situacija po truputį keičiasi. Anksčiau, man pradėjus pirmininkauti profesinei sąjungai, vadovai net nekreipdavo dėmesio į profsąjungą, o apie betarpišką bendravimą nebūdavo nė kalbos.

Situacija ėmė keistis prieš kokius 4-5 metus, kai prijungėme prie Telšių. Tuomet tenykštis vadovas parodė gražią iniciatyvą ir kartą per mėnesį noriai susitikdavo su profesinių sąjungų atstovais. Bėgant metams, dialogas tampa konstruktyvesnis, tačiau iki tikro socialinio dialogo dar toli. Tai stebime šalies mastu, neišskiriant rajonų.

Visada džiaugiamės, kai AVPK vadovybė inicijuoja susitikimus, pasitarimus. Žinoma, ir mes jiems neleidžiame mūsų pamiršti. Esant problemai ar tam tikriems rūpesčiams, AVPK vadovas visada priima, aptariamos problemos, rūpestėliai. Aišku, ne visada pavyksta iš karto viską suderinti, bet labai stengiamės ir džiaugiamės net mažais pasiekimais. Juk iš mažų rūpestėlių išauga didelės problemos.
 
LTPF: Paskutinis klausimas: ko palinkėtumėte savo kolegoms Policijos profesinės šventės proga?

J.K.: Dažniausiai Angelais sargais kiti mus vadina tą vienintelę šventišką dieną. Bet jais mes esame visada, ir to neturime pamiršti. Net tada, kai nukrenta sparnai ar nusvyra rankos. Linkiu visiems policijos pareigūnams neprarasti sparnų, tikėjimo, ryžto, vidinio optimizmo, siekių ir išlikti Policijos pareigūnais iš didžiosios raidės.

LTPF informacija
2017-10-02