GERIAUSIŲ ŠALIES PATRULIŲ KONKURSE ANTRĄ VIETĄ IŠKOVOJĘ ŠIAULIEČIAI – APIE MOTYVACIJĄ, ŠŪVIUS PRO APRASOJUSIUS AKINIUS, „DU GAIDELIUS“ IR NENUSISEKUSIAS DVIRATININKŲ KARJERAS

downloadRugsėjį vykusiame viešosios policijos pareigūnų konkurse Šiaulių patruliai Deimantė Augytė ir Tautvydas Skikas įrodė, kad yra drėbti iš tvirto molio. Dvi dienas trukusiose varžybose, kuriose savo jėgas išmėgino geriausi apskričių patruliai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, svečiai iš Latvijos ir Estijos, D. Augytė ir T. Skikas užėmė antrąją vietą, vos keliais taškais nusileidę nugalėtojams klaipėdiečiams. Tautvydas ir Deimantė nesikuklina – nors jų niekas nelaikė favoritais, jie važiavo kovoti dėl aukščiausių vietų. Šiemet nepavyko pasiekti pirmos vietos – ne bėda. Patruliai jau dabar rezga planus, kaip kitais metais antrąją vietą iškeisti į pirmąją. Su aukštu pasiekimu patrulius pasveikino Šiaulių apskrities VPK viršininkas Rimantas Bobinas ir viršininko pavaduotojas Vincas Urbonavičius. Viršininkas pasidžiaugė, kad Šiauliuose dirba tokie šaunūs, motyvuoti pareigūnai. Patruliai pasidalijo įspūdžiai apie varžybas ir tarnybą, kartu su viršininku pasvarstė, kas paskatintų ir kitus pareigūnus aktyviai dalyvauti panašiose varžybose. Apie savo įspūdžius iš konkurso, darbą policijoje, sportą ir poilsį, patruliai sutiko pasidalinti mintimis ir su Šiaulių apskrities VPK puslapio skaitytojais.
 
 
Tautvydai, pernai šiose varžybose dalyvavai su kita partnere. Kodėl šiemet vykote kartu su Deimante?
 
T (Tautvydas): Praėjusiais metais kolegė buvo iš kito būrio. Šiemet nusprendėme, kad partneris turi būti iš to paties būrio: su kuriuo dažniau tenka dirbti gatvėse, reaguoti į iškvietimus, spręsti problemas. Partneris turi būti gerai pažįstamas, kad gerai suprastume vienas kitą.
 
D (Deimantė): Kai mums su Tautvydu tenka kartu dirbti gatvėje, sekasi gerai. Abu gerai išmanome savo darbą, galbūt todėl ir varžybose viskas gerai pavyko.
 
 
 
Šiemet užimta 2 vieta, pernai buvote 10. Kas sukliudė geriau pasirodyti prieš metus?
 
T: Patirties tokiose varžybose stoka. Kiekvienos varžybos turi savo niuansų, turi juos išmanyti. Žinių - kokia taktika remtis, kaip geriau padaryti - įgyji varžybų metu. Pavyzdžiui, šiemet jau žinojau, kaip bus traktuojama ir vertinama protokolo rašymo rungtis. Žinojome, kad bus sunkus kliūčių ruožas. Praėjusiais metais dvi rungtys (kliūčių ruožas ir šaudymas) buvo sujungtos į vieną. Šaudymas nepavyko, todėl nukentėjo abiejų rungčių rezultatas, nors atbėgome pirmi. Jei rungtys būtų atskirtos, gal būtų viskas kitaip. Šiemet už šias rungtis taškai buvo skaičiuojami atskirai.
 
 
 
Deimante, tau šis konkursas buvo pirmas. Nepritrūko patirties?
 
D: Tautvydas mane nuteikė šioms varžyboms, paaiškino, kas ir kaip vyksta. Nuo vaikystės esu gerai sudėta fiziškai, todėl daug ruoštis papildomai nereikėjo. Kiek daugiau ruošėmės šaudymo rungčiai. Gal kiek padėjo ir tai, kad varžybos vyko Klaipėdoje. Neseniai baigiau tą mokyklą, matyt, pažįstamos sienos padėjo. Kitiems gal aplinka buvo nepažįstama. Aišku, jaudinausi prieš kiekvieną rungtį. Tautvydas sakydavo: „Ko tu čia jaudiniesi? Nėra dėl ko“. Aš manau, kas nesujaudina, tas nieko nepasiekia. Jaudulys duoda gerų rezultatų.
 
 
 
Važiuodami į Klaipėdą, kokią vietą tikėjotės užimti?
 
D: Važiavome su tikslu užimti prizinę vietą. Jautėmės stiprūs.
 
T: Iš praėjusių metų žinojau, koks varžybų lygis. Skirtumas tarp pirmos ir paskutinės vietos labai mažas. Keliose rungtyse gali būti stipresnis už kitus, bet kelios nesėkmės viską gali sugadinti. Svarbu neblogai pasirodyti visose rungtyse. Nei vienoje rungtyje nebuvom pirmi. Geriausiai pasirodėme kliūčių ruože, kur likome antri. Susumavus visus rezultatus, taip pat užėmėme antrą vietą.
 
 
 
Klaipėdiečiai buvo rimčiausi jūsų konkurentai?
 
T: Iš anksto galvojome, kad gerai bus pasiruošę klaipėdiečiai. Jie, būdami šeimininkai, vietoje galėjo ruoštis keturioms rungtims. Bet rungtys vertinamos objektyviai, todėl ir galimybės visų buvo vienodos.
 
D: Pirmą dieną net nematėme realių favoritų. Neturėjome į ką lygiuotis. Tik suskaičiavus taškus pamatėme, kaip kam sekasi. Rezultatai buvo labai lygūs. Nebuvome smarkiai atsilikę arba aplenkę kitus. Į mus, šiauliečius, iš pradžių požiūris buvo nerimtas. Paskutiniu metu šiauliečiai šiame konkurse tarp prizininkų nepatekdavo, todėl mūsų nevertino rimtai. Dažniausiai visi išskiria Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Smagu, kad pavyko apie save priminti.
 
 
 
Nugalėtoją nulėmė paskutinė rungtis – vairavimas. Kas nepavyko?
 
D: Viską lėmė dvi klaidos: viena Tautvydo, kita mano. Padarėme ir daugiau klaidų, bet dvi buvo labai kvailos. Jos kainavo papildomas 10 sekundžių. Prieš paskutinę rungtį buvome treti. Visų rezultatai buvo labai arti. Ketvirta vieta nuo mūsų buvo atsilikusi tik vienu tašku. Prieš važiavimą pasiskaičiavome, kad būtume prizininkai, turime užimti vieną iš pirmų vietų. Nepaisant klaidų, tai padaryti pavyko.
 
 
 
Buvo apmaudu likti per mažą žingsnį nuo pirmos vietos?
 
T: Stengėmės iš paskutiniųjų. Bet mes ne lenktynininkai. Gali treniruotis, bet viskam nepasiruoši. Juk kiekviena trasa skirtinga. Galų gale, ir dabar neblogai pavyko.
 
 
 
Esate patenkinti antrąja vieta?
 
D: Žinoma. Aš savo namiškiams sakau – esu antra geriausia Lietuvoje.
 
T: Bet dar yra kur tobulėti.
 
D: Antra vieta dar ne pirma. Norisi dalyvauti kitais metais ir pasiekti pirmą vietą.
 
 
 
Jei dalyvausite kitais metais, ką dar reikėtų patobulinti?
 
D: Lyg ir dabar neblogai viską darome. Svarbiausia išvengti kvailų klaidų. Mums ir kitiems dalyviams koją pakišo skubėjimas. Kai laikas spaudžia, stengiesi viską padaryti greičiau. Tada taip ir gaunasi.
 
T: Reikia dar treniruočių. Bet treniruokis kiek nori, ateis varžybos, ir stresas padaro savo.
 
D: Pernai pakišo koją šaudymas. Šiemet šaudymui ruošėmės, daug treniravomės. Šaudėme, kaip snaiperiai, bet stresinė situacija viską pakeičia: atbėgi uždusęs, rankos dreba.
 
T: Mums šiemet truputį nepasisekė. Iš visų jėgų stengėmės kliūčių ruože, pavargome. Prieš šaudymą beveik neleido atsikvėpti. Kiti ilgiau ilsėjosi. Be to, buvo šilta diena, įpusėjus šaudymo rungčiai aprasojo akiniai. O be akinių šaudyti negali.
 
 
 
Kuo nustebino kitos rungtys?
 
D: Viskas buvo, ko ir tikėjomės. Gal tik žinių patikrinimo rungtyje buvo neįprastų klausimų. Pavyzdžiui, kiek gyvūnų minima dainoje „Du gaideliai“. Skaičiavome, skaičiavome, bet vis tiek nepataikėme. Ir dabar dar turbūt tiksliai nežinome, kiek. Buvo ir kitų įdomių klausimų. Pavyzdžiui, kas yra pulmonologas arba kaip vadinasi vinilinių plokštelių ar degtukų dėžučių kolekcionierius?
 
T: Pernai buvo užduotis, kurioje reikėjo parašyti be klaidų himną. Šiemet apylinkės inspektoriams buvo įdomi dėmesingumo rungtis. Jiems reikėjo išvardinti viską, ką matė toje aplinkoje per dvi dienas: kiek kolegų mašinų, kokie lipdukai ant durų ir panašiai. Šių dalykų gali net nepastebėti, bet taip buvo tikrinamas jų dėmesingumas.
 
 
 
Jūsų nereikėjo motyvuoti šioms varžyboms. Iš kur tas didelis noras dalyvauti?
 
D: Aš esu aktyvus žmogus. Man reikia bendrauti su žmonėmis. Aš ir anksčiau sportavau, mėgstu dalyvauti ir laimėti. Jei nesiseka, kitą kartą vėl bandysiu. Pavyzdžiui, šiemet buvo kokios penkios šaudymo varžybos, tik vieną kartą laimėjau. Bet būtinai dalyvausiu vėl. Varžybose susipažįsti su žmonėmis, su kuriais galbūt įprastai nesusitiktum.
 
T: Norisi pasitikrinti savo žinias Lietuvos mastu. Pasižiūrėti, koks esi, palyginti, patobulėjai per metus, ar ne. Varžybose įsitikini, kad nesėdėjai visus metus sudėjęs rankų. Sportavai, mokeisi, tobulėjai.
 
 
 
Abu esate sportiški. Aktyviai sportuojate?
 
D: Aš nuo pat vaikystės sportavau. Aštuonerius metus myniau dviratį. Pirmus 6 metus sportavau Pakruojyje su BMX dviračiais. Paskui mane pastebėjo treneris iš Panevėžio, pakvietė į sporto mokyklą. Buvo labai dideli tikslai – patekti į Lietuvos rinktinę. Sekėsi gerai, užimdavau aukštas vietas, respublikinėse varžybose buvau trečia. Turėjau didelių tikslų. Bet dviračių sportą mečiau spontaniškai, kai susipykau su treneriu. Gailėjausi labai, norėjau grįžti. Bet... Dabar labai džiaugiuosi, kur esu.
 
Kai mečiau dviračius, propagavau krepšinį, futbolą, kitas sporto šakas. Ir dabar negaliu ramiai sėdėti. Galiu ir bėgti, ir šaudyti, ir bėgiodama šaudyti. Žaidžiu tinklinį, krepšinį.
 
T: Aš irgi visą vaikystę praleidau ant dviračio. Kai reikėjo prisijungti prie rinktinės, mečiau. Per daug saulėtų dienų buvo atiduota dviračiams. Kas nesportavo, tas nesupras. Dvi treniruotės per dieną. Po jų nieko nebenori. Net ir vasarą, kai gražus oras. Matyt, man susieti ateitį su dviračiais nebuvo lemta.
 
 
Kaip papildėte policininkų gretas?
 
D: Iš pašaukimo. Neturiu giminėje nei pareigūnų, nei teisininkų. Kai mečiau dviračių sportą, grįžau į Pakruojį. Man tada buvo šešiolika. Pakvietė mane į kažkokį policijos prevencinį renginį, labai patiko. Susipažinau su pareigūnėmis ir nuo to laiko pradėjau lankytis policijoje. Dalyvavau įvairiuose renginiuose, stovyklose, pati rodžiau iniciatyvą, buvau kelių renginių organizatorė. Tapau policijos rėmėja. Po mokyklos norėjau stoti į policiją, bet susiradau vadybininkės darbą. Sekėsi nelabai gerai, todėl galų gale jį mečiau ir stojau į policiją. Dabar labai tuo džiaugiuosi, nes dirbu mylimą darbą. Suprantu, kad įšokau į savo vėžes. Esu ten, kur galiu save realizuoti. Mėgstu bendrauti su žmonėmis: tiek su kolegomis, tiek su pažeidėjais. Pažįstamų ratas plečiasi. Net pažeidėjas gatvėje nusišypso, mandagiai pasisveikina. Jis nelaiko manęs blogąja pareigūne.
 
T: Po vidurinės mokyklos teko emigruoti į Angliją. Ten dirbau beveik dvejus metus, atsistojau ant kojų, susiplanavau ateitį. Grįžęs stojau į policiją. Dirbti policijoje norėjau dar nuo vaikystės. Nesugebėčiau dirbti monotoniško darbo. Man reikia veiksmo, judesio, gebėjimo greitai priimti sprendimus.
 
 
 
Neseniai policiją sukrėtė kraupi kolegės žūtis Radviliškyje. Jūsų kasdieniam darbe taip pat netrūksta neigiamų emocijų. Kaip pavyksta nuo jų atsiriboti?
 
D: Esi kaip kempinė. Viską sugeri, tik svarbu nesinešti to namo. Tarkim, būna, kad žmonės iškeikia mus. Bet jie keikia ne asmenybę, o uniformą. Kai nusivelki uniformą, nusimeti ir neigiamas emocijas. Kitą dieną apsivelki švarią uniformą, nes tą dieną niekas nieko blogo nepasakė. Kartais ta kempinė neišlaiko, sprogsta. Tada nukenčia koks žmogus. Dažniausiai kolega arba pažeidėjas, kuriam pasakai ką nors griežčiau. Neįmanoma visiškai nuo visko atsiriboti.
 
T: Aš neigiamas emocijas palieku medžioklėje arba žvejyboje. Pabuvęs gamtoje, pradedi jausti ir girdėti visai kitus dalykus, nei tą kasdienį šurmulį. Medžioklėje neigiamų emocijų nėra, nebent nusikeiki, kai prašauni. Gamtoje atsipalaiduoji.
 
Ar esate pareigūnai ir nedarbo metu?
T: Dažniausiai, taip. Vieną kartą pagavau vagį kieme, kitą kartą girtą vairuotoją. Visą dieną vaikščiojęs su uniformą ir ją nusivilkęs, negali per pusvalandį pasikeisti ir į nieką nekreipti dėmesio. Jei pažiūrėsi pro pirštus į girtą vairuotoją, o kitą dieną paskaitysi, kad jis kažką pridirbo. Kaip paskui pats jausiesi? Yra buvę ir daugiau atvejų, kai apie girtus asmenis pranešiau kolegoms.
D: Teisiškai yra parašyta, kad be uniformos tu vis tiek esi pareigūnas. Tu nesi civilis. Be uniformos kartais net daugiau pažeidimų pamatai, bet ne visada pavyksta juos užkardyti. Nesu pagavusi vagies ar girto vairuotojo, kaip tai padarė Tautvydas. Nedarbo metu turbūt nedrįsčiau pati stabdyti girtą vairuotoją, nes nežinau, kaip jis pasielgtų. Kai būni su policijos automobiliu, žmonės pastebi iš tolo ir elgiasi atsargiau. Pastebėjusi, kad girtaujama po langais, paskambinu policijai. Nes tikrai negražu taip elgtis. Pati taip nesielgiu ir kitiems patariu taip nedaryti.
www.siauliu.policija.lt
2015-10-06